Atvėrėme Gailestingumo jubiliejaus duris Kauno arkikatedroje. Tarsi nieko ypatingo neįvyko – durys buvo iki šiol, per jas žengdavome į šią erdvę, kurioje jau šešis šimtmečius skamba giesmė, kyla malda, šlovinamas Dievas. Iš tiesų, ne pačios durys nulemia viską, o Dievas, kviečiantis per jas žengti žmogų.
Jubiliejinių metų durys popiežiaus Pranciškaus kvietimu atidarytos ne tik popiežiškose Romos bazilikose, bet ir viso pasaulio katedrose, daugelyje šventovių, tarp jų ir Šiluvoje. Eidami per jas tinkamai pasirengę galėsime gauti Dievo pagalbą, Jo malonę, atlaidus. Drauge durys, per kurias įeiname ir išeiname, mums iškalbingai bylos apie tikėjimą ir mokys gyventi kaip Kristaus mokinius.
Pirmiausia per šias duris eina pats Viešpats. Jis nuolat eina ieškoti žmogaus. Vaizdingame Pradžios knygos pasakojime Dievas ieško rojaus sode po nuodėmės išsigandusio ir pasislėpusio Adomo, Jis suranda Nojų ir Abraomą, pamato vergijoje kenčiančią Izraelitų tautą, pasirenka Mozę. Tai vis liudijimas Dievo troškimo būti arti žmogaus, būti su juo.
Lygiai taip Dievas ieško kiekvieno žmogaus – juk tam Jėzus atėjo į žemę, kad čia, kur mes gyvename, mus užkalbintų, pakviestų, duotų išgelbėjimo galimybę. Dievas, apstus gailestingumo ir užuojautos (plg. Ef 2, 4; Jok 5, 11), tapo regimu Kristuje, kuris yra Tėvo gailestingumo veidas (MV 1). Jis ieško ir mūsų, kiekvieno čia esančio. Kaip gailestingasis Tėvas Jis išbėga per šias duris pasitikti kiekvieno ateinančio, kiekvieno grįžtančio (plg. Lk 15, 20).
Dievas ne tik ieško, bet ir džiaugiasi suradęs, kaip piemuo, skubantis pas vienintelę pražuvusią avį: „Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi!'“ (Lk 15, 5–6)
Taigi pirmiausia pats Dievas žengia per atvertas duris pas mus. Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome ir mums skirtą džiugų padrąsinimą: „Nebijok, Zione! Nenuleisk rankų! Su tavimi yra Viešpats, tavo Dievas, – išgelbėjimą nešąs galiūnas. Jam linksma dėl tavęs, jis atnaujins tau savąją meilę“ (Sof 3, 16–17).
Suradęs paklydusią avį Dievas jos nepalieka, bet nešasi pas save. Gailestingumo durys atvertos, kad Viešpats per jas atsivestų mus pas save. Esame kviečiame žengti per jas, eiti vidun. Kristus yra vienintelis kelias, vedantis pas Tėvą (Jn 14, 6), vieninteliai vartai, per kuriuos įžengiame į išganymą (plg. Jn 10, 9).
Kiekvienam iš mūsų reikia gailestingumo, reikia atleidimo, supratimo, atjautos. Kristus, atėjęs „ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17) siūlo priimti atleidimą. Kiek kartų suklydote, kiek kartų kaltinote save ir verkėte dėl žodžio ar darbo, kurio nebeįmanoma atšaukti?! Praeities nė vienas negalime panaikinti, bet galime gauti atleidimą, kuris padeda pakilti ir vėl eiti. Dievo atleidimas neatstoja atsiprašymo, kaltės atitaisymo, naujo ryšio užmezgimo, bet įgalina, duoda dvasios jėgų tai padaryti. Todėl toks svarbus yra Susitaikymo sakramentas peržengus Gailestingumo durų slenkstį. Kiekvieną popietę iki pat vėlaus vakaro rasite atvertas Kauno arkikatedros duris ir budintį kunigą, su kuriuo galėsite pasikalbėti ir, be abejo, atlikti išpažintį.
Ženkime vidun, ženkime per atvertas duris pas Dievą. Čia išgirsime ir pajusime apaštalo Pauliaus entuziastingą paraginimą ir užtikrinimą: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5).
Gavę atleidimą ir paliesti tikėjimo džiaugsmo dar kartą peržengsime Gailestingumo durų slenkstį, išeisime per tas pačias duris grįždami į savo namus, darbą, gyvenimą. Pas Joną Krikštytoją susirinkusios minios jį klausinėjo: „Ką gi mums daryti?!“ Jis sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ (Lk 3, 10–11). Palietę Jubiliejinių durų rankeną klauskime savęs: „Ką gi man daryti, kad žengimas per šias duris nebūtų formalumas, tuščia apeiga, o tikrai keistų mane?“ Popiežius Pranciškus sako: „Nuoširdžiai trokštu, kad krikščionys jubiliejaus metais pagalvotų apie gailestingumo darbus kūnui ir dvasiai. Tai bus būdas, kaip išbudinti savo sąžinę, dažnai miegančią skurdo dramos atžvilgiu, ir vis giliau skverbtis į Evangeliją, kurioje dieviškasis gailestingumas teikiamas pirmiausia vargdieniams“ (MV 15).
Atsigręžimas į artimą, į kenčiantį ir pagalbos reikalingą žmogų bus tas rodiklis, ar ne veltui varstėme šias Gailestingumo duris. Žengę per jas nebegalime pasilikti tokie patys, negalime būti abejingi. Todėl ieškokime kitų durų: vargingiau gyvenančių kaimynų, žmonių, kurių namuose sunkiai sergantis ligonis, ieškokime ligoninių ir slaugos namų, dienos centrų, labdaros valgyklų, kalėjimų durų, ieškokime senatvės naštos ar gyvenimo sunkumų palaužtų žmonių durų.
Taip gyvendami paliudysime ir savo tikėjimą, pakviesime kitus pažinti Kristų. Gailestingumo jubiliejus paskelbtas praėjus penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II susirinkimo. Šis Šventosios Dvasios vedamas Susirinkimas padėjo mums suprasti, kad Bažnyčia yra ne tvirtovė, kurią reikėtų kuo sandariau uždaryti, o išgelbėjimo laivas, į kurį norime pakviesti visus, todėl „visiems tikintiesiems iš naujo teko pareiga karščiau ir įtikinamiau liudyti savo tikėjimą. Bažnyčia pajuto atsakomybę būti pasaulyje gyvu Tėvo meilės ženklu“ (MV 4).
Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, tegul lydi mus šiuo Jubiliejaus laiku ir teskatina nuolat žvelgti į Jos Sūnaus – Dievo Gailestingumo – veidą, kad ir mes taptume Jo Gailestingumo skleidėjais.
Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija arkikatedroje (2015 12 13)
